Lenktynininkė Aistė Antanaitytė-Matukaitė save vadina tikra benzingalve. Nuo pat vaikystės automobilių sportu besižavinti moteris sako, kad trasoje jai svarbiausia – pergalė prieš save, įrodymas sau, kad svajonės pasiekiamos. Aistė sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama supažindinti visuomenę su žymiausiomis šalies lenktynininkėmis ir tikina, kad jei yra noras, tokios problemos, kaip finansai – lengvai išsprendžiamos.

Kaip ir kodėl susidomėjote automobilių sportu? Kiek laiko juo užsiimate?

Į šį klausimą vieno atsakymo turbūt nėra. Daug gyvenimiškų aplinkybių po truputėlį vedė link to, kad kraują venose pakeitė benzinas ir adrenalinas. Augau berniukų kompanijoje, todėl jau nuo vaikystės iš smėlio dažniau statydavau garažus ir rikiuodavau juose modeliukus, negu kepdavau pyragus ar žaisdavau su lėlėmis.

Stipresnė meilė automobiliams prasidėjo nuo 14 metų, kai netikėtai papuoliau į Honda CRX klubą. Tuo metu jis organizavo labai daug renginių, varžybų, įvairių susibūrimų. Visa ši aplinka mane stipriai įtraukė ir nepaleidžia iki šiol.

Lenktyniauju tik ketverius metus, tad lyginant su kitais sportininkais – esu naujokė. Tačiau stengiuosi tobulėti, labai smagu, kad visa automobilių sporto bendruomenė noriai dalinasi patirtimi ir pagalba.

Kokia autosporto rūšimi užsiimate ir kuo ji išsiskiria iš kitų?

Lenktyniauju žiede. Ši rūšis savyje talpina labai daug įvairių elementų. Lenktynių metu neužtenka tik „gazą“ paspausti, reikia šlifuoti trajektorijas, teisingai atsigaudyti stabdymo taškus, jausti padangų sukibimą, būklę, automobilio galimybes ir trūkumus, stebėti teisėjų postus, veidrodėlius. Kadangi trasoje nuolatos vyksta lenkimai ir važiuoja skirtingo galingumo automobiliai, time attack tipo varžybose reikia strateguoti važiavimą taip, kad pasidarytum vadinamą „gap‘ą“, kuris leistų įveikti ratą greičiausiu tempu. Vienas smagiausių momentų, kad varžybų metu žiede visada važiuoja įvairių klasių, galingumo atstovai ir nuolat vyksta artima kova.

 Kokios varžybos ar laimėjimas Jums įsiminė labiausiai?

2015 m. „ENEOS 1000 km“ lenktynėse laimėta III vieta A3000+ klasėje ir nugalėtojos titulas 2016 m. tose pačiose lenktynėse A3000  klasėje. Nuo  vaikystės svajojau važiuoti 1000 km lenktynėse, tačiau dauguma žmonių iš šio mano noro tik pasijuokdavo. Sakydavo, kad  esu tik jauna mergina, o tokio  lygio varžybose moterims apskritai ne vieta. Tokie pasisakymai tik sustiprino norą lenktyniauti ir daugiau  dirbti ties šiuo klausimu. Dabar galiu tik  padėkoti tiems, kurie manimi netikėjo, nes jų dėka užsispyriau, stipriai patobulėjau ir kažko  pasiekiau.

Tad šios dvi pergalės man yra daugiau asmeninis laimėjimas ir įrodymas, kad visada reikia tikėti savo jėgomis ir užsispyrusiai siekti tikslų  bei svajonių.

 Iš sportininkų tenka girdėti, kad kiekvienas finišas varžybose jau yra laimėjimas, nepriklausomai nuo rezultato. Ar Jums svarbu laimėti?

Laimėti yra ne tiek svarbu, kiek labai smagu! Pats dalyvavimas ir varžybų atmosfera atneša daugiausiai džiaugsmo ir emocijų. Sėkmingai finišuoti vienareikšmiškai – pagrindinis tikslas. Kad jį pasiektum, reikia įdėti labai daug darbo, laiko, energijos, susikaupimo, dėmesio ir finansų. Pati lenktynių metu esu keletą kartų stipriai išslydusi iš trasos, vieną kartą net apsiverčiau ant stogo, tad taip – finišuoti yra didžiulė pergalė.

Kaip atrodo Jūsų pasiruošimas varžyboms?

Kiek įmanoma daugiau treniruočių bet kokiomis oro sąlygomis. Žinoma, rūpinimasis technika, nes po kiekvienų rimtesnių varžybų ją reikia aptvarkyti, peržiūrėti visus pagrindinius mazgus. Tokių varžybų turime 3-5 per metus. Ypač aktyvios treniruotės vyksta likus mėnesiui iki „ENEOS 1006 km“ lenktynių.

Panašu, kad pasiruošimas varžyboms pareikalauja daug laiko, o ar jo lieka poilsiui? Ką veikiate laisvalaikiu?

Pasiruošimas ir lenktynės, mums, benzingalviams yra savotiškas poilsis. Jose labai gerai išsikrauni fiziškai, atsijungia ir išsivalo smegenys, pasikrauni energijos įprastiems darbams. Juokinga, tačiau visas laisvalaikis taip pat susijęs su automobiliais. Dviese su vyru turime 6 automobilius, iš kurių 2 – lenktyniniai BMW, 2 – legendiniai Honda S2000 modeliai ir kiti du, kaip mes juos vadiname, „žieminiai“, kurie taip pat gerokai išsiskiria iš pilkos masės. Neįmanoma nepastebėti juodo Mercedes Benz W140 “banginio“ su 20 colių „Carlsson“ ratlankiais, arba balto matinio Honda Accord su reta „A-Spec“ apdaila ir raudonais ratais. Beje, raudona ratlankių spalva tarsi jau tapo savotišku mūsų šeimos automobilių išskirtiniu bruožu. Su visais šiais automobiliais lakstome iš vieno automanų renginio į kitą, dalyvaujame įvairiose parodose. Darome įvairius socialinius ir labdaros projektus. Ir dar labai mėgstame keliauti.

Kokioms varžyboms ruošiatės šį sezoną? Kokių rezultatų tikitės?

Jau dalyvavome „Trackday. Petrolhead event by H Klubas” ir „Autoplius.Fast Lap” pirmuose etapuose iš kurių parsivežėme laimėjimų. Dabar didžiausias dėmesys skiriamas „ENEOS 1006 km“ lenktynėms, vyksiančioms Palangoje. Po jų ruošimės anksčiau minėtų lenktynių sekantiems etapams. Komandos tikslai labai dideli: iš visų varžybų parsivežti bent po vieną laimėjimą. Kaip seksis – nežinau, pamatysime. Lenktynės – sunkiai prognozuojamas dalykas.

Kaip manote, kokios moteriškos savybės suteikia pranašumo lenktyniaujant?

Manau, kad moterys geriau tvarkosi su adrenalinu ir dėl to sugeba blaiviau vertinti įvairias situacijas, neperspausti. Labai dažnai vyrams per didelis adrenalino kiekis ir noras vis pagerinti savo laiką pakiša koją.

Įdomiau varžytis su vyriškais ekipažais ar su moteriškais?

Moteriškų ekipažų Lietuvoje nėra labai daug, tad sunku palyginti. Visada tenka kovoti su vyrais. Tik jau ne kartą minėtose „ENEOS 1006 km“ lenktynėse kartu su sportininke Indre Senkute atstovaujame moterišką giminę. Važiuojame skirtingose komandose, skirtingose klasėse, bet jokių piktumų trasoje tikrai nėra. Kaip tik labai gera matyti moteriškos lyties atstoves trasoje.

Kaip apskritai vertinate moterų įsitraukimą į automobilių sportą? Ar moterų dalyvių skaičius varžybose didėja ar mažėja ir kas tai lemia?

Vertinu labai teigiamai ir net sveikintinai. Labai laukiu, kada žiedinėse lenktynėse atsiras atskira moterų klasė. Tiesą pasakius, net savo aplinkoje esančias merginas labai skatinu pradėti užsiiminėti autosportu, vis pakviečiu į mūsų „Dynami:t Energy“ komandos treniruotes, paaiškinu bendrus principus, kartais duodame ir pavažiuoti.

Pagrindinė problema yra ta, kad automobilių sportas – labai daug laiko ir finansų reikalaujantis hobis. Manęs čia turbūt irgi nebūtų, jei ne puikūs rėmėjai, su kuriais bendradarbiaujame daug metų. Žinoma, norint gauti pakankamą rėmimą, reikia labai daug dirbti su savireklama, rinkodara, o tai tikrai reikalauja pastangų. Ralyje moterų tikrai daugėja, tačiau žiedinėse lenktynėse naujų veidų jau ilgai nematyti.

Kas yra Jūsų pavyzdys autosporte?

Visi, kas važiuoja, man yra savotiški pavyzdžiai, nes žinau, kiek daug jėgų šis sportas reikalauja. Kiekvienas su savo charakteriu, su savo jėgomis, istorijomis, idėjomis ir perlipimais per save įkvepia ir toliau užsiimti tuo, ką darau. O jeigu kalbant konkrečiau, apie pastaruosius metus, tai didžiausi mano pavyzdžiai yra du – mano vyras Mantas Matukaitis, kuris per labai trumpą laiką milžiniškai patobulėjo, iš kiekvienų lenktynių parsiveža prizines vietas ir Dainius Matijošaitis, kuris turi didžiulę meilę automobiliams ir nors turėjo nemažai skaudžių patirčių, bet sugebėjo net pilnai neapšilęs padangų pagerinti visų laikų Kačerginės Nemuno žiedo rekordą. Patikėkite manimi, tam reikėjo labai daug drąsos – Kačerginė klaidų neatleidžia.

Ką patartumėte moterims, besidominčiomis galimybe prisidėti prie automobilių sporto?Pirmiausia, numoti ranka į visuomenės kuriamas normas ir stereotipus ir jeigu yra noras, tai neieškoti pasiteisinimų, o imti ir veikti. Jei problema – pinigai, žinokite, Lietuvoje jų tikrai yra, tik reikia mokėti juos pasiimti. Susikurkite gerą marketingo strategiją, kuri truktų visus metus, o ne vienas lenktynes. Įmonės visada matys prasmę prisidėti prie ilgalaikių, įdomių projektų, o automobilių sporto bendruomenė tikrai labai draugiška, mielai padės įsilieti į šią veiklą.