Buvęs lenktynininkas, o dabar kartingistų treneris Ugnius Čaplikas pasakoja, kad trenerio darbas nežymiai skiriasi nuo lenktynininko. Viską, ko kadaise pats išmoko, šiandien jis perduoda savo auklėtiniams, o žvelgdamas į juos mato savo paties atspindį. Ugnius neabejoja, kad norint kuo geresnio rezultato, svarbiausia tapti ne griežtu treneriu, o auklėtinio draugu. Šis interviu – Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) iniciatyva, kuria siekiama supažindinti visuomenę su autosporto treneriais.
Ugniau, papasakokite, kaip klostėsi jūsų karjera automobilių sporto srityje?
Iš tiesų, automobilių sportas mano gyvenime atsirado labai anksti ir tai visai nenuostabu, nes mano tėtis (red. pastaba – Kęstutis Čaplikas) buvo kartingų treneris. Savo vaikystę praleidau trasose, visur važinėdavau kartu su tėčiu. Taip meile šiam sportui užsikrėčiau ir pats.
Buvote lenktynininkas, šiuo metu mokote važiuoti kartingais. Kaip įvyko toks karjeros posūkis?
Taip, buvo kuris laikas, kuomet pats važinėjau kartingais, tačiau atėjo tokie laikai, kai tapau per aukštas ir tuo metu rusiškoje kartingų technikoje nebuvo ilgesnių rėmų, pritaikytų mano sudėjimui. Teko mesti savo, kaip lenktynininko karjerą, tačiau kartingų iš savo gyvenimo neišmečiau. Visada mėgau techniką, tad nusprendžiau, kad geriausias būdas būti šalia kartingų – treniruoti kitus ir tokiu būdu perduoti savo sukauptas žinias bei patirtį.
Trenerio darbas – kuo jis patrauklus ir įdomus? Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti?
Manau, kad trenerio darbas labai nežymiai skiriasi nuo lenktynininko. Visa tai, ką moku aš, atsispindi mano treniruojamame auklėtinyje. Jis tampa tarsi mano paties atspindžiu. Būtent tai ir yra žaviausia. Na, o sunkumų tikrai būna, kaip ir visur, tačiau jie priklauso nuo labai daug dalykų: kokioms varžyboms ruošiamasi, ar tai pasaulinis čempionatas ar vietinis, su kokiais sportininkais teks konkuruoti ir pan. Žinoma, reikia visada stengtis būti geriausiam, todėl daug dirbame.
Koks jūs treneris – griežtas, o gal kaip tik labai draugiškas? Kaip manote, koks santykis turėtų būti tarp mokytojo ir mokinio, kad būtų pasiektas kuo geresnis rezultatas?
Visų pirma, auklėtinis turi tapti draugu. Jis turi prie tavęs jaustis drąsiai, saugiai ir patikėti viskuo, ką jam sakai – 100 procentų. Kai esame draugai, dirbti darosi paprasčiau, nes žmogus tavęs klauso, stengiasi imti žinias ir jas pritaikyti. Žinoma, griežtumas šiame darbe tikrai neišvengiamas. Čia, kaip ir šeimyniniame gyvenime – sūnui turi būti ir švelnus, ir griežtas. Gaunasi taip, kad kiekvienas treniruojamas auklėtinis tampa lyg mano asmeninis vaikas. Su jais kartu mokomės, gyvename ir visapusiškai augame.
Kuo kartingai išsiskiria iš kitų autosporto šakų?
Kartingus galima pavadinti pirmąja stotele automobilių sporte. Šioje sporto šakoje treniruojami vaikai jau nuo trejų metų, o tai jokioje kitoje autosporto šakoje nebūtų įmanoma. Mes pradedame juos mokyti vairuoti, elgtis kelyje ir auginame, kol ateina laikas ir jie nusprendžia žengti toliau – į kitą autosporto šaką.
Lietuvoje kartingai dažnai laikomi vaikų ar paauglių sporto šaka, po kurios jau persėdama į „rimtas“ mašinas. Sutinkate su tokiu teiginiu?
Iš dalies sutinku. Taip – kartinguose važiuoja daug jaunimo, tačiau nereikia pamirši ir vyresnių žmonių, o tokių užsiimančių šiuo sportu tikrai yra. Aš kartingus galėčiau pavadinti šeimos sportu. Labai dažnai atsitinka taip, kad tėvai atveda savo vaiką sportuoti, tačiau patys tam, kad neleistų laiko veltui laukdami, sėda į kartingus ir važiuoja.
Kaip manote, kokia yra kartingų, kaip autosporto šakos, padėtis Lietuvoje? Ar susidomėjimas ja auga, ar mažėja ir kas tai lemia?
Jeigu žiūrime į kartingus, kaip į automobilių sporto šaką, tuomet drįsčiau teigti, kad didžioji dalis visuomenės yra labai prastai informuota. Pamačius kartingus jiems iškart kyla asociacijos su kartingų nuoma, kas yra visiškas verslas. Žinoma, jie turi daugybę reklamos, tai nekeista, kad daugelis kartingus sieja su pramoga. Iš tiesų, kartingas yra sportas, kuris reikalauja pastangų, laiko ir sunkaus darbo. Ir būtent apie tai informacijos trūksta, derėtų tai populiarinti laidomis televizijoje, socialiniuose tinkluose ar straipsniais žurnaluose.
Jūsų tėtis treniravo jus, o dabar jūs treniruojate savo sūnų. Galbūt turite kažkokias iš kartos į kartą einančias metodikas, kurias taikote savo darbe?
Šiandien mano tėtis vis dar nėra nutolęs nuo kartingų sporto, mes tikrai dažnai bendraujame, kartu vykstame į varžybas. Jo sukaupta patirtis – didžiulė ir aš mielai į tėtį kreipiuosi pagalbos ar patarimo. Be galo daug išmokau iš savo tėčio, pats daug domėjausi ir kaupiau žinias, tad šiandien treniruoju savo sūnų ir stengiuosi viską perduoti jam. Tikiuosi, kad ir jis užaugęs tęs šį šeimyninį reikalą.
Konkrečių metodikų išskirti negalėčiau, tačiau, be jokios abejonės, daugelis žinių kartojasi, viskas patikrinta laiko.
Iš kur semiatės įkvėpimo savo darbui?
Labai mėgstu kartingus, man prie jų dirbti įdomu. Viską sudėliojus gaunasi taip, kad mano darbas man yra hobis, o kadangi hobis nėra darbas, tai kažkur specialiai ieškoti įkvėpimo ar stiprybės netenka – viskas gaunasi natūraliai.
Koks jausmas aplanko stebint savo auklėtinius varžybose, ypač tuomet, kai jie pakyla ant aukščiausio pakylos laiptelio?
Tai – nerealus jausmas, begalinis džiaugsmas ir pasididžiavimas. Prieš keturis metus vienas mano auklėtinis yra iškovojęs pirmą vietą Pasaulio kartingų čempionate. Ir kuomet pamatai rezultatą – to tiesiog neišeina nupasakoti žodžiais.
Jūsų nuomone, kiek procentų sėkmingo rezultato sudaro: talentas, sunkus darbas ir aplinkybės?
80 proc. sudaro sunkus darbas, o talentas ir aplinkybės po 10 proc.
Ką patartumėte žmonėms, turintiems ribotus išteklius, tačiau norintiems išbandyti savo jėgas autosporte?
Aš neabejoju, kad net ir turint ribotus išteklius, tačiau teisingai pasirinkus automobilių sporto šaką bei klasę, joje galima puikiai važiuoti ir siekti rezultatų. Pravartu prieš pradedant važiuoti kokioje nors automobilių sporto šakoje pasikonsultuoti su tos srities profesionalu ir gauti patarimą, kas tinkamiausia turint iš anksto numatytą biudžetą.
