Pasibaigus visiems Lietuvos ralio čempionato etapams, sezoną apibendrina ir svarbiausius akcentus sudėlioja Lietuvos automobilių sporto fedracijos ralio komiteto pirmininkas Gintaras Kaminskas.

– Gintarai, baigėsi dar vienas Lietuvos ralio čempionato sezonas. Koks jis buvo iš Jūsų, kaip LASF ralio komiteto pirmininko pozicijos?

– Kiekvienas sezonas būna vis geresnis. Galiu pasakyti, kad man patiko visi etapai, iš kurių kiekvienas turi savo „perliukų“. Kai kurių etapų organizatoriai neturi tiek rėmėjų, kad surengtų stiprią šou dalį, skirtą žiūrovams. Tačiau tada jie padaro išskirtinę sportinę dalį, kuri labai patinka sportininkams –  tai kilometražas, trasų konfigūracija. Negalėčiau išskirti kurio nors vieno etapo, nes visi buvo labai įdomūs ir gerai suorganizuoti. Visgi, ralis – tai labai didelis renginys, prie kurio dirba daug žmonių. Visa tai suvaldyti yra sudėtinga, dažnai tenka sujungti tris ar keturis rajonus, savivaldybes, seniūnijas – tai sunkus darbas, norint, kad viskas būtų idealų tą reikiamą dieną.

Tam, kad ralis Lietuvoje augtų, turime specialius stebėtojus, kurie padeda kelti renginių kokybę. Jie lankosi visuose etapuose ir teikia savo pastabas, į kurias vėliau atsižvelgia organizatoriai.

Nors ir trūksta valstybės paramos, progresas yra akivaizdus. Tobulėja organizatoriai, gerėja technika, sportininkai gerina savo įgūdžius ir vis labiau greitėja. LARČ etapai pritraukia vis daugiau žiūrovų.

 – Kokios naujovės atsirado šiemet, kuo šis sezonas skyrėsi nuo praėjusio?

 – Viena iš įdomesnių naujovių – suorganizuotas kvalifikacinis greičio ruožas „300 Lakes Rally“. Žinoma, prie naujovių įgyvendinimo labai prisideda ir organizatoriai, kurie stengiasi atsinaujinti kiekvienais metais: stiprina šou dalį, daugiau investuoja į saugumą, ieško naujų įdomių trasų, steigia papildomus prizus.

 – Galbūt jau žinote, koks bus ateinančių metų Lietuvos ralio čempionatas?

 – Gruodžio 5-ąją dieną oficialiai pabaigsime šį sezoną ir pradėsime ruoštis naujam. Tačiau jau dabar galiu atskleisti, kad yra planuojami 7 etapai, iš kurių vienas bus kartu su latviais.

Kalbant apie taisykles ir reglamentą, tai, kaip ir pažadėjau per rinkimus, radikalių pokyčių nebus. Atsiranda tik kvalifikacinis etapas, tačiau jo nedarome privalomu ir teisę spręsti paliekame organizatoriams. LASF ir ralio komitetas stengiasi viską derinti kartu su sportininkais ir ieškoti kompromisų. Kaip tik ir norėčiau paraginti lenktynininkus dabar siųsti pastabas ir komentarus, kaip būtų galima prisidėti prie reglamento pagerinimo.

Žinoma, visada yra Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) patobulinimų arba klasių atnaujinimų. Tačiau tikrai stengiamės atsižvelgti ir į lenktynininkų nuomonę.

– Jeigu pažvelgtume į sportinę dalį ir sportininkų pasiektus rezultatus, kas Jums šį sezoną paliko geriausią įspūdį?

 – Žinoma, pirmiausia reikia paminėti Ramūną Čapkauską su Tomu Šipkausku, kurie dėl puikaus bendro darbo ir komunikavimo labai gerai pasirodė NEZ‘e (Šiaurės Europos šalių čempionatas), tapo Lietuvos, galbūt taps ir Baltarusijos čempionais. Manau, kad jiems šie metai yra auksiniai. Viskas labai gerai susiklostė ir jie patys įdėjo labai daug darbo ir pastangų.

Taip pat galiu paminėti ir Martyną Samuitį, nors jis Lietuvoje dabar ir mažai važiuoja. Tačiau, kai čia startuoja, iškart matosi įgyta patirtis užsienio varžybose, kur jis nemoka mintinai trasų ir visų posūkių, o turi pasikliauti tik savo meistriškumu. Dabar M. Samuitis važiuoja stabiliai, tiksliai, pasitiki savimi.

Iš jaunų sportininkų galėčiau išskirti keletą metų stebinantį Edviną Rudaitį. Šiemet dėl rėmėjų trūkumo jis važiavo šiek tiek mažiau. Taip pat  stabiliai važiuoja Karolis Šiugždinis 8 įskaitos nugalėtojas. Jeigu su rėmėjais bus viskas gerai – turėsime augančią žvaigždę. Gerą sezoną turėjo ir Karolis Raišys, kuris tapo savo klasės nugalėtoju.

Visada galima paminėti ir Benediktą Vanagą, kuris yra pavyzdys, kaip reikia dirbti su žiniasklaida ir rėmėjais. Jis labai aukštai užkėlė kartelę ir kitiems įrodo, kad labai norint, galima startuoti visur ir sudominti rėmėjus.

– Prakalbote apie užsienyje važiuojančius lietuvius. Kaip vertinate Dominyko Butvilo sezoną, kuris šiemet varžosi Lenkijos čempionate?

 – Taip, D. Butvilas taip pat turi išskirtinį sezoną, kuriame taps Lenkijos čempionu 4 varomų ratų klasėje. Tai jaunas ir greitas lenktynininkas, kuris šiuo metu turi sukaupti kuo daugiau patirties, jei nori kopti dar aukščiau. Jam puikiai pavyko integruotis į „Subaru Poland“ komandą ir dabar jis važiuoja asfaltinius greičio ruožus. Tai jam nauja patirtis, nes Lietuvoje Dominykas daug metų važiavo ant žvyro. Aš net galėčiau palyginti jį su Sauliumi Girdausku, kuris taip pat pradėjo nuo Lietuvos, vėliau kėlėsi į Latviją ir Estiją, o tada tapo ir Lenkijos čempionu. Manau, kad tai itin perspektyvus sportininkas su šviesia ateitimi. Jo meistriškumą galėsime palyginti su čia likusių sportininkų, kai jis sugrįš į Lietuvą.

 – Gal galite palyginti Lietuvos ralio čempionatą su artimiausių kaimynų – Estijos, Latvijos ir Lenkijos?

 – Galbūt Lenkijos net nederėtų lyginti su mumis. Lenkija visiškai kitokia valstybė, kurioje yra ir mašinų gamyba, tarptautinės komandos, garsūs vardai ir dideli biudžetai.

Žvelgiant į latvius, esame panašūs, nors pas juos šiek tiek didesni komandų biudžetai. Estai jau arčiau suomių. Jie yra susirgę ralio liga.

Kalbant apie sportininkų meistriškumą, manau, kad visų valstybių lygis yra panašus. Tai neseniai įrodė ir Ramūnas Čapkauskas, kuris Latvijos ralyje visą laiką buvo tarp lyderių ir galutinėje įskaitoje liko trečias, nors jo automobilis techniškai buvo kur kas silpnesnis nei oponentų. Kitas pavyzdys – Vytautas Švedas, kuris dalyvavo „Pirelli“ tarptautiniuose lenktynininkų mokymuose ir visada buvo TOP5. Tai tik parodo, kad mūsų lenktynininkai yra talentingi. Galbūt jie neturi tiek daug galimybių treniruotis, trūksta rėmėjų, tačiau jiems netrūksta talento.

 – O jei pažvelgtume į trijų Baltijos šalių trasas, kokie didžiausi jų skirtumai, ar mums sunku varžytis pas kaimynus?

 – Pats Lietuvos čempionatas yra labai įvairus. Pavyzdžiui, Dzūkijoje, Druskininkuose danga yra minkšta, smėlėta, Zarasuose – daug kalvų ir tramplinų. Kauno regione – danga vidutinė, pusiau kieta. Latvijoje yra panašiai, ten galbūt šiek tiek daugiau juodžemio ir gruntas kietesnis. O Estija jau pasižymi tokiomis trasomis kaip Suomija. Ten trasos yra techniškesnės su daugiau posūkių. Pas mus jos tiesesnės, bet greitesnės.

Tačiau profesionalai turi mokėti prisitaikyti visur ir pritaikyti tam savo techniką. Lietuvos čempionate automobiliai paruošti važiuoti 200-220 km/val. greičiu, o Estijoje jau reikia kitko. Ten turi turėti didesnį greitį išvažiuojant iš posūkio. Nėra toks svarbus maksimalus sportinio automobilio greitis. Pavyzdžiui, Sauliaus Girdausko WRC Škoda Fabia nėra tokia greita. Jos maksimalus greitis – apie 190 km/ val., tačiau ji labai greita posūkiuose ir stabdymo kelias trumpesnis.

 – Pokalbio pabaigoje galbūt norite ko nors palinkėti lenktynininkams ir žiūrovams ateinančiam ralio sezonui?

 – Lenktynininkams visada norisi palinkėti padvigubinti ar patrigubinti rėmėjų ratą, kad jie galėtų tobulėti ir siekti aukštesnių rezultatų. Žiūrovus norėčiau pakviesti ir toliau lankyti visus Lietuvos ralio čempionato etapus bei niekada nepamiršti apie saugumą, kuris čia yra svarbiausias.