Lukas Baltramiejūnas – septyniolikmetis sportininkas, dalyvaujantis ralio sprinto varžybose. Savo karjerą pradėjęs prieš ketverius metus, jis jau išbandė save mechaniko, šturmano ir vairuotojo pozicijose. Lukas tikisi, kad greitu metu galės startuoti ralio varžybose su savo nuosavu automobiliu ir pasiekti aukščiausius įmanomus rezultatus. Sportininkas sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama supažindinti visuomenę su perspektyviais jaunosios kartos lenktynininkais Lietuvoje.
Kas tave atvedė į automobilių sportą?
Nuo pat mažens žinojau, kad eisiu šia linkme. Mano tėtis (Tomas Baltramiejūnas) buvo lenktynininkas, tad pamažu automobilių sportu susidomėjau ir aš. Visada, kai tik turėjau progą, stebėdavau varžybas, o esant galimybei pats sėsdavau už kartingo, keturračio ar automobilio vairo. Man tai be galo patiko, tačiau tuo metu noras žengti didesnį žingsnį automobilių sporte prasilenkė su finansais.
Mano tėtis ne tik lenktyniaudavo, bet ir prižiūrėdavo sportinį automobilį, o aš ėmiau jam padėti. Per kelis metus susikroviau nemažą žinių bagažą apie sportinius automobilius, jų ruošimą ir priežiūrą, taigi pirmieji mano žingsniai autosporte buvo ne už vairo, o dirbant mechaniku ralyje. Šiais metais planuoju ne tik pats važiuoti lenktynėse, bet ir toliau dirbti prie technikos.
Kokia automobilių sporto šaka šiuo metu užsiimi ir kodėl pasirinkai būtent ją?
Šiuo metu antrus metus iš eilės šturmanauju ralio sprinte. Taip susiklostė aplinkybės, kad vienas pažįstamas lenktynininkas (Dainius Pranys) liko be šturmano. Jam iš pradžių padėdavo mano tėtis, o vėliau tėtį pakeičiau aš. Taip ir prasidėjo mano pirmieji, kaip sportininko pasirodymai trasoje.
Ralis, kaip sporto šaka, mano akimis, yra sudėtingiausia automobilių sporte. Dideli greičiai ant slidaus pagrindo, rizika, nežinomybė, kas laukia už kito posūkio – visa tai labai veža. Jokioje kitoje automobilių sporto šakoje, manau, kad neprisikraučiau tiek daug emocijų ir adrenalino.
Papasakok, koks tas šturmano darbas? Kas įdomiau: šturmanauti, ar pačiam sėdėti už automobilio vairo?
Šturmano darbas yra gana sudėtingas. Jame daug niuansų: reikia rasti bendrą kalbą su vairuotoju, būti atidžiam ir tiksliam, kuomet susirašinėji stenogramą, visų varžybų metu gebėti nuraminti, padrąsinti vairuotoją. Reikia būti labai tiksliam, nes neteisingai apskaičiuotas laikas ir ne taip surašyta trasa gali reikšti ne tik sugadintą rezultatą, bet ir skaudų finišą.
Nors esu išbandęs šturmano pareigas, tačiau labiau mane traukia vairavimas – labai mėgstu sėdėti už automobilio vairo. Gaila, dar nesu savęs rimtai išbandęs trasose su žvyrine danga, tačiau labai to laukiu.
Ką manai apie ralio padėtį Lietuvos automobilių sporte? Gal turi kokių nors idėjų kas galėtų padėti tobulinti šią sporto šaką?
Nors ir nemalonu sakyti, tačiau aš manau, kad ralis Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Į šią sporto šaką ateina mažai jaunų lenktynininkų, o norinčių ir gebančių, manau, kad tikrai yra. Pagrindinė to priežastis – finansai. Vien paruošti automobilį varžyboms neužtenka, reikia jį išlaikyti, o turint mažą biudžetą tai tampa sudėtinga užduotimi. Bet kokia parama jauniems lenktynininkams, turintiems užsispyrimo ir talento, galėtų stipriai pagelbėti. Taip pat jaunimui reikėtų daugiau švietimo apie autosportą bei šią sporto šaką.
Kokias savybes tau išugdė autosportas?
Veržlumą, žingeidumą, tikslumą bei užsispyrimą. Taip pat išmokau labiau įsiklausyti – tai reikalinga tiek sėdint šturmano, tiek vairuotojo vietoje. Esu gana sunkaus charakterio, bet manau, kad autosportas tai pamažu keičia – tampu lankstesnis.
Kaip kovoji su įtampa, patiriama varžybų metu ar po jų? Kas sunkiausia šiame sporte?
Sunkiausia yra diena prieš lenktynes. Tuomet jaudulys neišvengiamas, tad stengiuosi užsiimti kokia nors įprasta veikla, pavyzdžiui, išeinu pavedžioti šunį.
Žinoma, autosporte reikia visuomet išlaikyti dėmesį, susikaupimą ir šaltą protą. Siekiant aukščiausių rezultatų šie dalykai yra būtini, tad tai irgi vienas iš sudėtingesnių dalykų – visada išlikti budriam, nes net ir menkiausia klaida gali virsti skaudžia pasekme.
Kiek paprastai laiko užtrunka pasiruošimas varžyboms?
Dažniausiai pasiruošimas prasideda savaitę prieš varžybas. Tačiau būna ir tokių atveju, kai per varžybas automobilis sugenda ar būna kažkaip kitaip pažeidžiamas ir tuomet pasiruošimas užsitęsia nuo vienų varžybų iki kitų.
Yra sportininkų, sakančių, kad dalyvavimas varžybose jau yra laimėjimas, nepriklausomai nuo parodyto rezultato. Ką tau reiškia laimėjimas?
Man atrodo, kad sėkmingą pasirodymą prie starto ir finišo linijų tikrai galima laikyti šiokiu tokiu laimėjimu, nes iki ten atsiduriant laukia ilgas ir sudėtingas procesas. Man laimėjimas reiškia ėjimą link tikslo.
Kokius lūkesčius sau esi išsikėlęs automobilių sporte?
Artimiausiu metu, jei tik leis galimybės, tikiuosi startuoti ralio trasose su savo automobiliu, pačiam sėdint už vairo. Na, o vėliau siekti aukščiausio įmanomo rezultato.
Kokius didžiausius savo laimėjimus šiuo metu galėtum išskirti?
Didžiulių pergalių dar nesu pasiekęs, bet 2017 m. ralio sprinto SG-2 klasėje užėmiau 3 vietą, o šią žiemą automobilių treko varžybose kurios buvo man pirmosios kaip vairuotojui, užėmiau 1 vietą jaunių klasėje.
Tavo nuomone, kiek procentų sėkmingo rezultato sudaro: talentas, sunkus darbas ir aplinkybės?
Manau, kad be sunkaus darbo, net ir turint talentą, aukščiausio rezultato pasiekti nepavyks. Visuomet atsiras stipresnis, greitesnis ar gudresnis. O norint būti geriausiu reikia įdėti daug pastangų. Aplinkybės taip pat gali labai stipriai prisidėti prie aukšto rezultato, nes niekada nežinai, kaip seksis kitam iš varžovų ar tau pačiam.
Kas tave labiausiai motyvuoja siekti aukštumų?
Noras įvertinti savo pajėgumą ir tapti greičiausiu.
Ar turi autoritetų, į kuriuos stengiesi būti panašus? Jei taip, kas jie?
Taip. Mano tėtis ir Colin McRae man yra didžiausi pavyzdžiai automobilių sporte. Jie pakeitė mano požiūrį į šią sporto šaką – supratau, jog svarbiausia autosporte yra ne klaidų vengimas, o savęs ir automobilio išbandymas, noras važiuoti taip greitai, kaip tik įmanoma.
