Daugiau nei 40 metų automobilių ir motociklų slalomui paskyręs Alfredas Štaras, kuris šiemet pirmauja Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) slalomo čempionate, tikina, kad karjeros greit baigti dar neketina. Pokalbyje slalomo veteranas sutiko pasidalinti mintimis apie šį sezoną ir visą karjerą.
– Alfredai, esate puikiai žinomas visiems slalomo gerbėjams Lietuvoje, pats organizuodavote varžybas, o dabar stengiatės nepraleisti ir kitų organizatorių renginių. Tačiau nedaugelis žino apie Jūsų karjeros pradžią. Galbūt galėtumėte papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo?
– Jau nuo vaikystės linkau prie technikos. Būdamas 7-erių pradėjau važinėti motociklu. Atsimenu, kad nusivertus su tėvo motociklu, jį pakelti tikrai nebūdavo lengva, tačiau tai buvo tik didesnė motyvacija tobulėti. Vėliau šalia motociklų atsirado ir automobiliai bei slalomas. Pradėjau dalyvauti ir organizuoti varžybas. Pradžioje būdavo aštuoniukė, gyvatukas pirmyn ir atgal. Vėliau pradėjome dėlioti sudėtingesnes trasas – taip augau ir aš ir slalomas bei meilė šiam sportui.
– Ar šalia slalomo išbandėte ir kitas sporto šakas?
– Kartais sudalyvauju vienose ar kitose ralio varžybose, „Ralyje aplink Lietuvą“, tačiau visada buvau ištikimas slalomui – tai didžioji mano aistra, kuriai paskyriau daugiau nei 40 metų.
– Kuo Jus sužavėjo slalomas?
– Pirmiausia, yra tas jausmas, kad tu visiškai kontroliuoji automobilį, jauti jo gabaritus, gali su juo daryti, ką nori ir valdyti, kaip nori. Tai tas pats, kaip krepšininkai driblinguoja kamuoliu ir apgauna savo varžovą. Taip ir mes vairuodami automobilį stengiamės kuo didesniu greičiu ir kaip įmanoma tiksliau, nedarant klaidų, įveikti trasą.
Taip pat slalomas yra pigiausia automobilių sporto šaka. Jai nereikia didelių investicijų. Čia tinka automobilis iš gatvės, todėl į šį sportą įsitraukti ar juo sudominti keliuose lakstančius jaunuoliuos labai lengva.
– Sakote, kad slalomui tinka automobilis iš gatvės, tačiau daugelis profesionalų vis tiek tobulina savo mašinas. Kaip Jūs pats ruošiate automobilį varžyboms ir nuo ko pradėti rekomenduotumėte kitiems?
– Pirmiausia, automobilis turi būti techniškai tvarkingas su puikiai veikiančiu rankiniu stabdžiu. Taip pat galima padangas geresnes nusipirkti. Būna, kad sako man, „važiavau ir nebaigiau varžybų“. O kodėl jis nebaigė jų? Todėl, kad vienas sritis tobulina, kitas pamiršta – tada nelaiko greičių dėžė, pusašiai, dar kas nors. Manau, kad reikia arba visą automobilį specialiai paruošti, arba nieko jam nedaryti.
Apibendrinant, galiu pasakyti, kad tai tikrai pigus sportas. Man tereikia pasiimti automobilį iš patvorio, susimokėti varžybų mokestį ir užsipilti kuro.
– Kokie automobiliai geriausiai tinka slalomui? Kuo mėgstate važiuoti pats?
– Man nėra jokio skirtumo, koks tai automobilis, kurie ratai varomi ir t.t. Šio sporto įdomumas ir vairuotojų profesionalumas ir yra tame, kad greitai turi pajusti kiekvieną automobilį. Viską lemia tavo meistriškumas, reakcija ir įgūdžiai, o ne vairuojama mašina.
Mano paskutiniai trys automobiliai buvo Suzuki „Swift“, kurie yra nedidukai, su 1,3 varikliu, tačiau to visiškai užtenka, kad galėčiau būti konkurencingas ir pretenduočiau į aukščiausias vietas čempionate.
Kalbant apie priekiu ar galu varomus automobilius, tai labai daug lemia trasos konfigūracija. Jei trasa trumpa ir siaura – tinka mažesni automobiliai, kurių ir galingumas mažesnis. Jei trasa ilgesnė, tada galingesni ir didesni automobiliai gali atsigriebti ant „tiesiųjų“. Tačiau organizatoriai stengiasi daryti optimalias trasas, kuriose visi turėtų lygias galimybes.
– Šiame sezone esate čempionato lyderis, veteranas, kuriam jau 57- eri, tačiau niekas Jūsų neaplenkia. Kaip vertinate jaunuosius sportininkus, galbūt galite palyginti šiuos laikus ir kaip buvo prieš 10 ar 15 metų?
– Teisingai, šiai dienai nėra daug sportininkų, kurie tokių metų dalyvautų varžybose. Sakyčiau, jų tikrai trūksta, nes labai norisi pasivaržyti su senais slalomo vilkais.
Jaunų sportininkų šiandien yra tikrai nemažai, tačiau gaila, kad tų, kurie dalyvauja nuolat, yra apie 10-15, o visi kiti yra vienadieniai. Vienose varžybose yra, kitose jau nebe. Galbūt juos atbaido biurokratiniai procesai, gal dar kažkas. Anksčiau slalomas buvo toks populiarus, kad jame net Kauno „berniukai“ dalyvaudavo ir norėdavo parodyti savo meistriškumą.
Taip pat slalomui tik prasidėjus, važiuoti reikėdavo ne tik į priekį. Sportininkai turėdavo parodyti daugiau meistriškumo – greitai apsukti automobilį, važiuoti atbulinės eigos pavara ir t.t. Dabar viskas paprasčiau, todėl, manau, ir jaunų vairuotojų meistriškumas šiek tiek žemesnis.
– Kaip manote, kodėl susiklostė tokia situacija?
– Galbūt trūksta entuziastų, kurie užsiimtų šio sporto reklamavimu, varžybų organizavimu. Daugeliui tai yra hobis, iš kurio pinigų neuždirbsi, todėl žmonės negali skirti tam daug laiko. To rezultatas – varžybos tik Vilniuje ir Šiauliuose. Taip pat sportininkams jau daugelį metų tenka važiuoti tomis pačiomis trasomis, kurias visi moka atmintinai. Nesuprantu, kodėl negalima bent trasos krypties laikas nuo laiko apkeisti.
– Kaip galima būtų spręsti šias problemas? Kaip manote, kas pritrauktų daugiau dalyvių ir žiūrovų?
– Manau, kad trūksta garsių vardų, kurie pradėtų dalyvauti slalomo varžybose, arba, tiksliau, sugrįžtų į jas, nes visi savo karjerą pradėjo būtent čia. Yra sportininkų, kurie visada mielai sutinka dalyvauti varžybose: Dovilas Čiutelė, Aurelijus Simaška, Dominykas Butvilas dar keli kiti. Tokie vardai tikrai kelia šio sporto prestižą, juk jauniems sportininkams smagu varžytis su Lietuvoje garsiais žmonėmis. Tačiau prie jų galėtų prisijungti ir daugiau automobilių sporto legendų ir taip pagelbėti mums bei parodyti, ką moka slalomo trasoje.
Taip pat trūksta ir noro bendradarbiauti iš prekybos centrų savininkų, kurių aikštelėse galima būtų rengti varžybas. Jie nuogąstauja, kad nusitrins linijos. Nemanau, kad taip lengvai „permanentinės“ linijos nusitrina. Jei taip būtų – gatvėse skiriamųjų juostų nematytumėme. Jei tik galėtume rengti varžybas tokiose aikštelėse, žmonės mažiau gatvėse lakstytų, turėtų kur treniruotis, gal tai išgelbėtų ir nemažai gyvybių.
– O kur Jūs pats treniruojatės?
– Po tiek metų slalome aš dabar treniruojuosi tik duobėtose Kauno gatvėse. Jos labai padeda lavinti reakciją, turi labai jausti automobilio gabaritus – jeigu nenori važiuoti į autoservisą.
– Kokią matote slalomo ateitį Lietuvoje?
– Manau, kad su slalomu viskas bus gerai, juk nuo to pradeda visi. Tai sporto šaka, kurioje sudedami visi lenktynininko pagrindai, ugdoma reakcija, automobilio pajautimas. Yra ir jaunų dalyvių. Būtina rengti ir varžybas, kuriose lietuviai galėtų pasigalinėti su latviais, estais ar lenkais, kaip tai yra daroma ralyje ar žiede.
Galbūt tik pasvajodamas norėčiau, kad slalomas taptų panašus į trikovę ar penkiakovę. Tik įsivaizduokite: jeigu sportininkams būtų galimybė varžytis ne tik automobiliais, bet ir motociklais ar sunkvežimiais. Niekada nežinotum, kokį automobilį gausi. Tada ir atsiskleistų tikrasis meistriškumas ir vairuotojo profesionalumas – kaip greit gali adaptuotis prie naujo automobilio, kaip valdai motociklą ir t.t.
– O kaip Jūsų paties karjera, ar dar ilgai ketinate dalyvauti varžybose?
– Slalomas yra mano aistra ir kol manęs nelenks, tai tikrai dalyvausiu.
